Šeimos krizės nebūtinai baigiasi skyrybomis

 

Psichologė Dovilė Bubnienė

Kauno apskrities vyrų krizių centras

 

Jauna šeima, du jauni gražūs žmonės – jam 32, jai – 31 metai. Mokslai baigti, abu dirba, šalia darbų dar pradėję  ir savo verslą. Patrauklūs, iškalbūs, protingi. Stilingi. Šiuolaikiški... Būtent, šiuolaikiški. Karjera vystoma, buitis sutvarkyta, planų į ateitį turi. Vedę ketvirti metai. Vaikučių nėra, nes norų laikas nesutampa: anksčiau norėjo ji, dabar jis... Artimųjų klausimai. Draugų patarimai. Paskola. Nuovargis... Jauną perspektyvią šeimą ištinka krizė. Abu jaučia, kad nebenori kalbėtis taip, kaip anksčiau, nebenori eiti ten, kur anksčiau mėgdavo. Nebenori mylėtis...

 

Jie sėdi prieš mane ir vienas į kitą nežiūri, nors atėjo kartu. Kalba nekaltindami, nekritikuodami, tačiau nuoskaudos balse jaučiamos. Klausia manęs, ar tai krizė? Atrodo, neramūs ir išsigandę, nes šeima jiems svarbi. Abu turi tvirtą nuostatą, kad susituokę turėtų nebesiskirti. Bet ką daryti, jei ėjimas namo nebedžiugina kaip anksčiau, jei juose vyrauja tyla, jei žodžiai taip ir lieka nepasakyti, o antroji pusė neatrodo tokia įkvepianti ir palaikanti.

 

Mes kalbamės apie jų jausmus, išgyvenimus, požiūrį, nuostatas, santykius su tėvais, draugais, kolegomis ir apie daug daug kitų dalykų. Kalbamės apie tai, jog krizė tiek individo, tiek ir šeimos gyvenime yra viena iš sudedamųjų dalių.. Krizė – tai tam tikras sistemos (šiuo atveju, šeimos) išsiderinimo, išbalansavimo momentas, tam tikras pusiausvyros tarp šeimą sudarančioms asmenybėms kylančių problemų ir galimybių tas problemas spręsti praradimas.  Yra daugybė krizės apibrėžimų, kurie iš esmės sako, jog kiekviena krizė gali būti naujo etapo pradžia. Bet nebūtinai naujas etapas – skyrybos. Tai gali būti sprendimai, kurie šeimą kaip vienetą pakeis: žmonės išmoks naujų bendravimo įgūdžių, praplės savo tolerancijos ir supratimo ribas, pagerins santykius su kitais artimaisiais, pavyzdžiui, tėvais, atras naują veiklą ar hobi, o gal nutars padidinti šeimą.

 

Šeimos krizės (kaip ir individo) gali būti skirstomos į vystymosi ir į situacines. Vystymosi krizes psichologai jau seniai yra išskyrę į tokias (pagal tam tikrus poros gyvenimo periodus):

1. Draugystės periodas

2. Santuokos sukūrimo periodas

3. Jaunos šeimos periodas

4. Pradinuko šeimos periodas.

5. Paauglio šeimos periodas.

6. Vaikų išėjimo iš namų periodas.

7. „Tuščio lizdo“ periodas.

8. Periodas, kuomet miršta vienas iš sutuoktinių.

 

Ne visos poros ar šeimos pereina tuos etapus vienodai. Kai kurie periodai gali būti praeiti praktiškai nepastebimai. Tačiau tai nereiškia, kad, prieš tai nepastebimai praėjus kelis periodus, krizė neištiks susilaukus vaiko. Ar antro, ar trečio. Ar vaikams suaugus. Ar galiausiai, netekus savo viso gyvenimo draugo, jam mirus.

 

Vis dėlto, didžioji dalis šeimos krizių yra situacinės, tai yra, sąlygotos tam tikrų dažnai iš anksto neprognozuotų įvykių. Tie įvykiai sukelia daug streso ir įtampos (neištikimybė, darbo netekimas, finansinės nesėkmės, priklausomybių atsiradimas, ligos, įvairūs konfliktai ir kita).  Ir jau iš darbo patirties žinoma, kad tos poros, kurių santykiai ar santuoka pagrįsta ne tik aistra, bet ir sąmoningu apsisprendimu susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi ir kartu su juo įveikti kilsiančius sunkumus, tos poros visas krizes įveikia lengviau, nes abu sąmoningai prisiima atsakomybę už tai.

 

Pora, sėdinti prieš mane, santuoką kūrė, būdami pasiruošę dalintis atsakomybe, tikėdamiesi įveikti sunkumus kartu. Todėl jie kartu ir atėjo pas psichologą, todėl kalba kiekvienas labiau apie save, savo jausmus, nesiekdamas apkaltinti kito. Per keletą kitų susitikimų, jie patys prieina išvados, kad jų gyvenime – jaunos šeimos periodo krizė, nes tik susituokę, abu dar studijavo, turėjo begalę veiklos ir studentų draugų. Pabaigus mokslus ir įkūrus verslą, atsirado kiek daugiau laisvo laiko. Laiko, kuris tapo tik jų dviejų.  Kai laiko tiek, kad staiga imi pastebėti ne vietoje padėtą lėkštę, numestą žurnalą ar lūpdažį. Kai supranti, kad žmona vakare nori žiūrėti kitą laidą per kitą TV ir miegoti einama ne kartu, o atskirai... Draugai jau susilaukė vaikų, susitikimai suretėjo, tad poros gyvenime atsirado pernelyg daug rutinos. Viskas labai žinoma. Ir kažko trūksta... Naujovių ir pasikeitimų šeimos gyvenime poreikį išsako abu.

 

Penkto susitikimo metu daugiausia kalbamės apie vaikus. Jis išsako aiškų norą. Ji gan stipriai dvejoja, nors anksčiau labai vaiko norėjo. Kas gi nutiko? Jau vaikų susilaukusios draugės smulkiai išpasakojo apie pirmuosius gimdymus ir sunkumus jų metu, o ir po to. Kai kurios iš jų įkrito į depresiją, viena kita priaugo labai daug svorio ir stipriai pasikeitė. Dar vieni draugai išsiskyrė visai netrukus, kai jiems gimė kūdikis...

 

Sėdžiu ir tyliu, kai jis ramina savo žmoną dėl jos baimės pastorėti, dėl baimės būti paliktai. Kai jis jai pasakoja, kaip jis supranta tėvo ir vyro, gimus vaikui, vaidmenį. O ir kam man kalbėti? Jis - šaunuolis. Juk jis ir yra tas, kuris geriausiai gali tą padaryti – nuraminti savo žmoną. Kad įveikę šią jaunos šeimos krizę, galėtų pereiti į kitą etapą – planuoti ir pradėti kūdikį. Ir kad ši krizė jiems primintų, kaip svarbu kalbėtis. Klausyti ir girdėti. Norėti suprasti. Būti lankstesniems. Ateiti pas psichologą, jei patiems nepavyksta. Ir aš vaizduotėje jau regiu, kokių pasikeitimų į jų gyvenimą atneš kūdikis. Ir išleisdama primenu, kad visada gali ateiti, jei vėl reikėtų. Jei patiems nepavyktų rasti sprendimų, po kurių jų šeima toliau vystytųsi ir stiprėtų.

 

 

 

2016 m. Kauno apskrities vyrų krizių centras teikia psichologinę pagalbą šeimoms – individualias, poros, šeimos konsultacijas, mediacijos paslaugą, vedėme savipagalbos grupę.

 

Rėmėjai Kauno miesto savivaldybė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.